Medinė architektūra: pasaulio didmiesčiai neįsivaizduojami be išsaugotos autentikos

2024-01-30

vilnius zverynas medinukai medine architektura id vilnius

Kiekvienas Europos didmiestis turi savo veidą. Tačiau nebūtinai šis veidas – tai nauji dangoraižiai. Medinė architektūra – būtent tai, kas suteikia miestams išskirtinumo, nors retas jų dar gali pasigirti medinukų gausa.

Pasak „ID Vilnius“ Teritorijų planavimo ir tvarios aplinkos skyriaus vadovės Mildos Žekonytės, šiuolaikiniuose miestuose medinė architektūra nebėra dažnas reiškinys.

„Iki XX a. pradžios mediena buvo pigiausia ir bene lengviausiai gaunama statybinė medžiaga, kuri mūsų klimatinėmis sąlygomis ypač tiko namams statyti. Iki XX a. vidurio Lietuvoje dauguma žmonių gyveno mediniais trobesiais užstatytose kaimo vietovėse ir tik nedidelė dalis – miestuose. Nors statybą iš medienos galime laikyti tradicine praktika, ilgainiui miestuose ėmė dominuoti ilgaamžiškesni mūriniai statiniai“, – sakė M. Žekonytė.

Pasak jos, prie to prisidėjo ir pramonės revoliucija, technologinis visuomenės progresas. Lietuvoje tarpukariu netgi buvęs planas, kuriuo siekta iki 2000 m. visą šalį paversti mūrine, atsisakant medinės architektūros. Bet keitėsi santvarkos, keitėsi ir planai.

Medinės miesto architektūros muziejaus vadovė Indrė Užuotaitė pabrėžia, kad istorinis Vilnius ne kartą kentėjo nuo miesto gaisrų. Būtent po didžiųjų XVIII a. gaisrų, imta drausti Vilniaus miesto centre statyti naujus medinius namus. Jau stovėję mediniai namai buvo paliekami tik tokiu atveju, jei turėjo tvarkingą mūrinį kaminą, o šeimininkai pažadėdavo per dvejus metus uždengti stogą čerpėmis.

Tendencijos Europoje ir Lietuvoje

Vakarų Europos miestuose XIX a. medinės statybos taip pat ženkliai sumažėjo. Visgi Šiaurės Europos šalių sostinėse ir didmiesčiuose, kaip ir Lietuvoje, yra išlikę tiek pavienių medinių pastatų, tiek didesnių medinės architektūros dominuojamų teritorijų. Tai Skansenas Stokholme, Brygenas Norvegijos mieste Bergene, Kalamaja Taline, Žvėryno rajonas Vilniuje.

Medinės architektūros technologija skirtingose šalyse buvo gan panaši, skyrėsi tik puošybos elementai. O jie priklausė ir nuo kultūros, ir nuo religijos – ar protestantiška, ar krikščioniška šalis. Dabar tvarumo tikslais madinga naudoti sluoksniuotas medienos plokštes – tai tarsi medinės statybos renesansas, kuris skatina domėtis tradicijomis ir jų pritaikymu šiuolaikinėje statyboje. Nenuostabu, kad tokio tipo statybos vyksta medinę architektūrą vertinančiose šalyse – pirmauja skandinavai.

Pasak „ID Vilnius“ atstovės, būtent mediniai pastatai leidžia išlaikyti ne tik atskirų miesto dalių charakterį, bet ir vietos statybos tradicijas kaip nematerialų paveldą. Dažnai miestų medinėje architektūroje galima rasti unikalių neprofesionaliosios liaudies kūrybos, meistrystės ir kartu profesionaliosios architektūros stilių darnos ženklų. Tad medinės architektūros unikalumas skatina ja plačiau domėtis ir saugoti. Miestuose tai aktualu vietos bendruomenių išskirtinumui, atskirų rajonų įvaizdžiui. Be to, tai skatina turizmą ir traukia lankytojus.

zverynas medinukai medine architektura id vilnius

„Dauguma tokio pobūdžio vietų, kaip Skansenas Stokholme ar Brygenas Bergene, funkcionuoja kaip muziejai po atviru dangumi ir yra gausiai turistų lankomos vietos. O štai Vilniaus Žvėrynas ir Talino Kalamaja yra gyvenamieji rajonai. Kasdienybė istorinei medinei architektūrai neišvengiamai kelia iššūkių“, – akcentavo M. Žekonytė.

I. Užuotaitė teigė, kad miestai – gyvi organizmai, tad negalime tam tikrų zonų pakišti po stikliniu gaubtu ir sustabdyti jų vystymosi. Europoje yra pavyzdžių, kuomet dėl per griežtų draudimų senamiesčiuose nebuvo pritaikoma infrastruktūra ir žmonės ten nebenorėjo gyventi, nesikūrė verslai. Ilgainiui tokie rajonai virto turistų dykynėmis. Kad taip neatsitiktų, reikia integralaus požiūrio, leidžiančio žmonėms patogiai gyventi išsaugant istorines vietoves.

Meistrų mažėja

Keletą pastarųjų dešimtmečių aktyviai diskutuojama apie būtinybę saugoti ne tik medinius dvarus, bet ir miestuose esančius gyvenamuosius medinės architektūros pastatus. Tokie pastatai dažniausiai reikalauja specifinės priežiūros ir sudėtingesnių restauravimo darbų, o tam reikalingas papildomas finansavimas. Dažnai kyla prieštarų tarp turto savininkų ir paveldo objekto apsauga besirūpinančių institucijų.

Pasak I. Užuotaitės, skandinavai jau labai seniai suprato, kad jų architektūrinė tapatybė stipriai susijusi su medžiu, tad jiems nebekyla klausimų, kaip ir ką saugoti. Tad, pavyzdžiui, daug norvegų sostinėje Osle gyvena būtent mediniuose namuose, o Vilniuje tai jau retenybė.

„Tačiau ir Norvegija, turinti lėšų tokių namų išsaugojimui ar atstatymui, susiduria su kvalifikuotų meistrų trūkumu: juk jie turi suprasti ne tik namo konstrukcijas, bet ir medinių pastatų restauravimo vingrybes. Jaunimas tokių specialybių nesirenka. Mes turime į ką orientuotis prižiūrėdami medinę architektūrą, tačiau reikia įvertinti ir artimoje ateityje kilsiančias grėsmes“, – sakė I. Užuotaitė.

Kokia linkme turėtų judėti miestai?

Medinio paveldo apleidimą ir jo nykimą lėmė kadaise buvęs neigiamas požiūris ir manymas, kad tai nepatvarūs, neilgaamžiai pastatai. Šiuo metu nuomonės keičiasi, ir medinė architektūra tampa prestižine.

„Vilniaus medinė architektūra laikoma vertinga ne tik Lietuvos, bet ir Europos paveldo kontekste. Miesto centrinėje dalyje išlikę šimtai medinių pastatų. Dauguma jų telkiasi istoriniuose priemiesčiuose ir kituose greta senamiesčio esančiuose rajonuose – Žvėryne, Šnipiškėse, Antakalnyje, Rasose, Užupyje ir kitur“, – pasakojo M. Žekonytė.

Didieji miestai nuolat auga, o tai skatina ieškoti naujų būdų, kaip išsaugoti bent dalį jų istorinę raidą reprezentuojančių ženklų. „Miestų centruose susitelkusiems mediniams pastatams tenka atlaikyti modernios daugiaaukštės statybos kaimynystę. Tačiau viską galima suderinti – taip formuojasi tradicinės ir modernios architektūros sąveikos atvejai“, – akcentavo „ID Vilnius“ teritorijų planavimo ir tvarios aplinkos skyriaus vadovė.

snipiskes giedraiciu gatve id vilnius

Pasak M. Žekonytės, kai kada pavieniai mediniai pastatai matomi labiau kaip praeities reliktai, pasmerkti išnykti. Kita vertus, jie turi potencialo tapti išskirtiniais objektais, paįvairinančiais ir papildančiais miestų identitetą. Mažiau diskusijų kelia vientisu miestovaizdžiu pasižymintys ištisi medinės architektūros rajonai, nes juose kaip ir nekyla klausimų, ką su tokiais statiniais daryti. Jų apsauga ir priežiūra gali būti vykdoma vadovaujantis Kultūros paveldo ar kitais miesto vystymąsi koordinuojančiais dokumentais.

Istorinio ir naujojo miesto simbiozė – tai ne tik probleminė, bet ir išskirtinių galimybių platforma. Pasaulio didmiesčiuose galime matyti labai kontrastingus tradicinės mažaaukštės ir šiuolaikinės daugiaaukštės architektūros sandūros atvejus. Pavyzdžiui, Vilniuje tokia yra Šnipiškių rajone dangoraižių papėdėje esanti Krokuvos gatvės aplinka, savo charakteriu stebinanti ne tik lietuvius, bet ir turistus iš užsienio.

„Krokuvos gatvėje supriešinama tradicinės medinės statybos formoms būdinga detalių gausa bei šiuolaikinės komercinės architektūros sterilumas. Visgi sunku atsakyti į klausimą, kas turėtų dominuoti: apie tai daug diskutuojama ir, matyt, dar daugiau bus kalbama ateityje“, – teigė M. Žekonytė.

Pasak I. Užuotaitės, Šnipiškėse svarbu išsaugoti ne tik atskirus pastatus, bet ir „kaimą mieste“, nes gatvelių tinklas kartu su mažaaukšte statyba padeda jaustis jaukiai. Tai XIX – XX a. pradžios architektūriniai sprendimai, parodantys, kad miestas buvo daugialypis, jame gyveno skirtingi žmonės.

Žvėrynas įdomus tuo, kad tai vienu istoriniu laikotarpiu – XX a. pradžioje susiformavęs rajonas. Jis visuomet buvo prestižinis – sistemingai suplanuotame gatvių tinkle vyravo vasarnamiai ir vilos. Tai tarsi važiavimas į užmiestį pailsėti.

paveldosaugos programa

Ką turėtų daryti savivalda?

Akivaizdu, kad gana trapios medinės architektūros miestuose išsaugojimas ir puoselėjimas reikalauja specifinio pasirengimo. Šiuo atveju svarbūs tampa ne tik rutininiai veiksmai, bet ir proaktyvi veikla. Neseniai duris atvėręs Medinės miesto architektūros muziejus – puikus įrodymas, kad medinė architektūra svarbi Vilniaus miestui.

Pasak muziejaus vadovės I. Užuotaitės, medinės architektūros apsauga nėra vien tik apie reglamentavimą ir draudimus: ypač svarbi komunikacija su gyventojais. Žmonėms būna neaišku, kokia spalva dažyti namų fasadą, jau nekalbant apie tų dažų sudėtį. Dažniausiai apie spalvas iš viso nesusimąstoma, nors kiekvienas miestas turi savo koloritą. Tačiau sąmoningumo pamažu daugėja.

Vilnius nuolat tobulina finansinės paramos įrankius, kad kuo daugiau gyventojų pasinaudotų parama ir atnaujintų medinius pastatus. Štai Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra jau priima gyventojų prašymus finansuoti kultūriškai vertingų pastatų išorės tvarkymą. Nuo šių metų galima gauti ir iki 80 proc. avarinės būklės balkonų bei kitų fasado elementų tvarkymui ar atkūrimui. Taip pat remiamas medinės architektūros, medinių langų ir durų atnaujinimas ar neišlikusių atkūrimas. Į dalinį finansavimą gali pretenduoti ne tik Senamiestyje, bet ir kituose rajonuose esančių istorinių pastatų savininkai.

 

Nuotr.: GO Vilnius (Gabriel Khiterer) ir S. Žiūros